XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, po Černobylio katastrofos sukelto šoko, TSRS vykstant permainoms, Ukrainos TSR stipriai suaktyvėjo visuomenė. Nepriklausomi visuomenės sąjūdžiai skelbė nepriklausomybės ir demokratijos šūkius. Vyko masinės antivyriausybinės demonstracijos. 1990 m. sausį 3 milijonai žmonių gyva grandine sujungė Kijevą ir Lvovą. Permainos vyko ir pačioje komunistų partijoje, atsirado laisvesnės federacijos su TSRS postulatų. Komunistų bandymas valdyti padėtį, perimant dalį opozicijos idėjų, nepavyko.

1990 m. kovo mėnesį įvyko pirmi iš dalies laisvi rinkimai į parlamentą. Nekomunistinių organizacijų įsteigtas Demokratinis blokas gavo 100 mandatų, o komunistai daugiau nei du šimtus, tačiau vėliau dalis iš jų perėjo į opoziciją. Rinkimus į vietos tarybas vakarinėse srityse su aiškia persvara laimėjo nekomunistinės organizacijos. Susikūrė daug politinių partijų su skirtingais idėjiniais veidais. Birželį vykęs UKP suvažiavimas paragino deputatus priimti nutarimą dėl suvereniteto.

1990 m. liepos 16 d. Aukščiausioji Rada priėmė UTSR valstybės suvereniteto deklaraciją, kuri skelbė Ukrainą tautine neutralia valstybe su savo ginkluotosiomis ir saugumo pajėgomis. Kartu buvo žadama sudaryti naują sąjungą su TSRS. Komunistų dalis, tarp jų parlamento vadovas, vėliau prezidentas Leonidas Kravčukas nusprendė paremti nepriklausomybės siekius, nes to reikalavo visuomenės nuomonė ir kilo nuogąstavimų dėl valdžios marginalizacijos ir praradimo. Tokiu būdu 1991 m. buvo paskelbta Ukrainos nepriklausomybė.