Albanija 1990 metus pradėjo su viena žiauriausių komunistinių diktatūrų. Pokyčiai Vidurio Rytų Europoje, atrodė, nepaveikė jau daug metų izoliacijoje esančios valstybės. Tačiau jų atgarsiai pasiekė visuomenę ir žadino jos viltį, kad režimas žlugs.

Pirmieji protestai įvyko 1990 m. sausio 14 dieną Škoderyje, kur demonstruotojai bandė nugriauti Stalino paminklą. Sausio pabaigoje Tiranoje studentai pareikalavo, kad universiteto pavadinime nebūtų Envero Hodžos (valdžiusio 1944–1985 m.) pavardės. Kovo mėnesį prasidėjo pirmieji streikai. Valdžia kaip atsaką į juos paskelbė ribotas reformas – užsienio investicijų galimybę, įmonių savarankiškumą ir religinio kulto laisvę. Buvo atnaujinti diplomatiniai santykiai su TSRS ir pateiktas prašymas įstoti į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizaciją. Tai neužkirto kelio naujiems protestams. Liepos 1 dieną buvo žiauriai numalšintas Kavai miesto gyventojų maištas. Padaugėjo pabėgimų į užsienį, nors tebegaliojo įsakymas šaudyti į bėglius (1990 m. nušauta ne mažiau nei 57 žmonės).

1990 m. gruodį Tiranoje vykstant studentų protestams susikūrė pirma opozicijos grupė – Albanijos demokratinė partija. Greitai ji pradėjo leisti savo laikraštį „Rilindja Demokratike‟ („Demokratinis atgimimas‟). 1991 m. vasarį Tiranoje ir kituose miestuose demonstruotojai nugriovė Hodžos paminklus. Paskubomis paskelbtuose rinkimuose, kurie vyko 1991 m. kovą, aiškią daugumą balsų laimėjo komunistai. Tai sukėlė naujus protestus. Škoderyje kariuomenė nužudė keturis demonstruojančius žmones. Protestai nesibaigė ir įvedus naujus pokyčius, pradedant valstybės pavadinimu, baigiant kolūkių panaikinimu ir amnestija politiniams kaliniams. Komunistai galutinai prarado valdžią po 1992 m. kovą vykusių rinkimų, kai vyriausybę sudarė ADP, o jos lyderis Sali Berisha tapo prezidentu. Tačiau senieji komunistai dar ne kartą grįždavo į valdžią. Albanija iki šiolei stipriai jaučia politines, ekonomines ir socialines brutalios diktatūros pasekmes.