Opozicijos veikla Latvijoje atgijo 1986 metais. Tikras proveržis įvyko po dvejų metų, kai buvo įsteigtas Liaudies frontas, o prieš tai – ne taip populiarus Tautinis nepriklausomybės sąjūdis. Kaskart daugiau žmonių rinkosi į manifestacijas už nepriklausomybę. Didžiausia iš jų buvo kartu su lietuviais ir estais 1989 rugpjūčio 23 d. surengta „gyvoji grandinė” – Baltijos kelias, kuris pasauliui priminė Ribentropo – Molotovo pakto pasekmes.

1990 m. kovo 18 d. vyko laisvi rinkimai į Latvijos TSR Aukščiausiąją Tarybą. Du trečdalius balsų gavo nepriklausomybininkų koalicija, sudaryta Liaudies fronto. Gegužės 4 d. parlamentas priėmė deklaraciją „Dėl Latvijos Respublikos nepriklausomybės sugrąžinimo”. Nors joje numatyta laipsniškai siekti atsiskyrimo nuo Maskvos, TSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas išleido dekretą, skelbiantį, kad ši deklaracija negalioja. Nepriklausomybės siekiančiųjų veiksmus stengėsi susilpninti skaitlinga rusų tautinė mažuma. Santykiai su ja iki šiol kelia rimtų problemų.

Paskutinis sovietų valdžios bandymas išlaikyti Latviją TSRS sudėtyje vyko 1991 metų sausį. Pirmiausia OMONO daliniai užėmė kelis strateginius pastatus, tarp jų – pagrindinę spaustuvę ir VRM buveinę. Sovietų armijai atakuojant Lietuvą, šimtai tūkstančių žmonių susirinko 1991 m. sausio 13 d. Rygoje. Mieste pastatytos barikados, kad būtų sustabdytas puolimas. Kovose žuvo šeši žmonės. Po nepavykusio valstybės perversmo Maskvoje 1991 m. rugsėjo 6 dieną, TSRS valdžia pripažino Latvijos, Lietuvos ir Estijos nepriklausomybę.

Paskutiniai rusų kariai paliko Latviją 1995 m., praėjus devyneriems metams Latvijos valstybė įstojo į NATO ir ES.