Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) permainų vėjai pradėjo pūsti 1989 metų viduryje ir stiprėjo kartu su greitėjančiais socialistinio bloko irimo procesais Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Vasarą kaimyninėse šalyse atostogavę Rytų Vokietijos piliečiai pradėjo veržtis į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ambasadų patalpas Budapešte, Prahoje ir Varšuvoje, prašydami teisės gyventi Vakarų Vokietijoje. Tūkstančiai jų taip pat pasinaudojo Vengrijos ir Austrijos sienos atidarymu, kad per Austriją pasiektų Vakarų Vokietiją. Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio prašymu 1989 metų rugsėjo 10 dieną Vengrijos vyriausybė leido pervežti 25 tūkst. pabėgėlių Vakarų Vokietijos geležinkeliais į VFR. Masiniai pabėgimai skatino Rytų Vokietijos gyventojus išeiti į gatves. Didėjant demonstracijų bangai, Vokietijos socialistų vienybės partijos (vok. Sozialistische Einheitspartei Deutschlands, SED) politinio biuro nariai spalio 17 d. nuvertė Erichą Honeckerį, valdantį nuo 1971 m. Jo vietą užėmė Egonas Krenzas, tapdamas komunistų partijos vadovu. Nepaisant to, maištas stiprėjo.
Lapkričio 9 d. spaudos konferencijos metu SED atstovas Günteris Schabowskis per klaidą pareiškė, kad VDR sienos atveriamos. Minios sostinės gyventojų puolė prie Berlyno sienos, kad pereitų į kitą pusę. Sienos atidarymas tapo faktu. Pradėta ardyti mūrą, kuris daugiau nei 28 metus buvo šaltojo karo padalintos Europos stipriausias simbolis ir apčiuopiamiausia apraiška. Šio istorinio įvykio staigumas nustebino Vakarų Vokietijos kanclerį Kohlį jo valstybinio vizito Lenkijoje metu ir paskatino trumpam nutraukti savo viešnagę. Artėjančių permainų fone lenkų ir vokiečių susitaikymo mišios, vykusios Krzyżowoje lapkričio 12 d., įgavo papildomą – europietišką – prasmę.
Kai 1989 m. gruodžio 19 d. kancleris Kohlis atvyko į Rytų Vokietiją, minios jį pasitiko šūksniais: „Vokietija - viena tėvynė“ („Deutschland einig Vaterland“). Apklausos skelbė, kad daugiau negu 70 proc. Rytų Vokietijos piliečių nori susijungti su Vakarų Vokietija. Tuo tarpu SED vadovų ir didžiausių demokratinės opozicijos organizacijų lyderių derybos vyko prie apskritojo stalo. Joms tebevykstant, 1990 m. sausio 15 d., daugiau nei 100 tūkst. demonstruotojų apsupo Berlyno slaptosios policijos – Stasi – būstinę. Į vidų įsiveržė minia ir nuo sunaikinimo išgelbėjo didžiulius politinės policijos archyvus.
Didėjant visuomenės spaudimui, 1990 m. sausio 28 d. buvo sudaryta pereinamojo laikotarpio vyriausybė. Jos ministru pirmininku tapo SED Drezdeno skyriaus vadovas Hans Modrow. Pradėjęs eiti pareigas naujasis ministras pirmininkas Liaudies rūmams (VDR parlamentui) pristatė Vokietijos valstybių suvienijimo projektą.
Kancleris Kohlis ėmėsi diplomatinių veiksmų, siekdamas įtikinti didžiųjų valstybių lyderius susilaikyti nuo to proceso blokavimo. Jis susitiko su Prancūzijos prezidentu François Mitterrandu, SSRS vadovu Michailu Gorbačiovu ir JAV prezidentu George'u Bushu (vyresniuoju). Jie visi išreiškė pritarimą vokiečių siekiams, kartu pabrėždami didžiųjų valstybių teisę spręsti klausimus, susijusius su visa Vokietija. 1990 m. vasario 7 d. VDR vyriausybė gavo Kohlio pasiūlymą sukurti pinigų sąjungą, kuri turėjo būti dar vienas žingsnis abiejų šalių suvienijimo link.
Derybas pristabdė 1990 m. kovo 18 d. Rytų Vokietijoje vykę parlamento rinkimai. Su Demokratinio socializmo partijos (PDS) vėliava startavę komunistai patyrė pralaimėjimą. Demokratinės opozicijos grupes ištiko panašus likimas, daugiausia dėl to, kad jos buvo prieš Vokietijos susijungimą.
Rinkimus laimėjo Krikščionių demokratų aljansas už Vokietiją. Grupei ir jos lyderiui Lotharui de Maizière'ui pasisekė dėl Kohlio suteiktos paramos.
Netrukus Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris pradėjo veikti dar aktyviau. Bendradarbiaudamas su užsienio reikalų ministru ir pagrindiniu koalicijos partneriu Hansu-Dietrichu Genscheriu, jis nusprendė parodyti iniciatyvą Vokietijos susivienijimo procese. Didžiausia problema pasirodė didžiųjų valstybių išlygos ir Lenkijos, norinčios patvirtinti savo vakarinės sienos neliečiamumą, baimės. Šie klausimai buvo išspręsti per derybas, kurios vyko vadinamuoju "2 + 4" formatu. Jose dalyvavo Vakarų Vokietija, Rytų Vokietija, JAV, SSRS, Didžioji Britanija ir Prancūzija. Nepaisant pradinių Kohlio abejonių, Lenkijos atstovas - užsienio reikalų ministras Krzysztof Skubiszewski taip pat buvo pakviestas kaip stebėtojas į dalį liepos mėnesio debatų Paryžiuje. 1990 m. rugsėjo 12 d. buvo pasirašyta „Galutinio reguliavimo sutartis dėl Vokietijos“. Ji atvėrė kelią susijungimui.
Šių derybų metu 1990 metų gegužės 18 dieną VFR ir VDR vyriausybės pasirašė susitarimą dėl ekonominės, pinigų ir socialinės sąjungos, kuris įsigaliojo liepos 1 dieną. Jos dėka Rytų Vokietijoje įsibėgėjo socialinė ir ekonominė revoliucija. Iki 1990 metų pabaigos beveik 650 tūkst. žmonių liko be darbo. Tuo pačiu metu VDR gyventojai nupirko Vakarų Vokietijoje beveik pusę milijono naudotų automobilių. Rytų Vokietijos automobilių pramonė merdėjo. Tik pavykus susitarti su „Volkswagen“, gamykla Zwickau (Cvikau) mieste, gaminanti „Trabantus“, išsilaikė iki 1991 metų pavasario. Prasidėjo ir Vakarų Vokietijos koncernų plėtra, užimant naujus rinkos segmentus.
1990 m. birželio 17 d. įsteigta patikėjimo tarnyba (Treuhandanstalt) sprendė bendrą Rytų Vokietijos ekonomikos restruktūrizavimą. Ji perėmė valdyti 14 tūkst. valstybinių įmonių. Iš šio skaičiaus 4 tūkst. buvo likviduota, o likusi dalis parduota – daugiausia investuotojams iš VFR. Tik 6 procentai privatizuotų įmonių pateko į VDR verslininkų rankas. Kartu suvienytos Vokietijos vyriausybė garantavo nuolatinę paramą rytinėms federacinėms žemėms, taip siekdama paspartinti jų ekonominį vystymąsi ir panaikinti gyventojų pajamų skirtumus. Iki 2009 metų šiems tikslams iš federalinio biudžeto buvo skirti du bilijonai eurų. Šioms išlaidoms finansuoti 1991 metais visoje Vokietijoje buvo įvestas solidarumo mokestis (Solidaritätszuschlag), kuris siekė 7,5 proc. fizinių ir juridinių asmenų pajamų (1998 m. sumažintas iki 5,5 proc.).
Nuo 1990 metų rudens buvo keičiama valstybės administracija ir teismų sistema. Iki 1991 m. vidurio rytinėse federalinėse žemėse dirbo apie 10 000 žmonių (pareigūnų, teisėjų, prokurorų), atvykusių iš Vakarų Vokietijos. Jie užėmė, priklausomai nuo įstaigos, nuo 80 iki 100 proc. vadovaujamų pareigų. Po dekomunizacijos buvo tik 18 proc. teisėjų, kilusių iš Rytų Vokietijos.
Įsibėgėjant permainoms – pagal rugpjūčio 31 d. Rytų Berlyne pasirašytą susivienijimo sutartį – prasidėjo oficialus dviejų Vokietijos valstybių suvienijimas. Prieš pat spalio 3-iosios vidurnaktį ant Reichstago stiebo buvo iškelta Vokietijos vėliava ir prasidėjo susivienijimo šventė. Nuo tada šią dieną minima Vokietijos vienybės diena. Po dienos liuteronų pastorius Joachimas Gauckas buvo paskirtas federaliniu įgaliotiniu VDR Valstybės saugumo tarnybos archyvų reikalams. Institucija, pradėjusi archyvuoti „Stasi“ bylas ir leidusi jomis naudotis, paprastai vadinama Gaucko biuru.
Pats susijungimas buvo de facto VDR valdžios sutikimas prijungti VDR prie Vokietijos Federacinės Respublikos, pagrindinio įstatymo, priimto 1949 metais Bonoje, ir federacinės valstybės santvarkos priėmimas. Po šio formalaus sutikimo prasidėjo tikras, sunkus ir ilgalaikis didžiojo buvusios VDR pertvarkos ir Vokietijos susivienijimo procesas.
