Pablogėjus ekonominei padėčiai, 1988 m. gegužę Vengrijos socialistinės darbininkų partijos (MSZMP) valdžia privertė atsistatydinti Jánosą Kádárą. Partijai pradėjo vadovauti Károly Grósz, kuris iniciavo politinės santvarkos liberalizavimo procesą. Įsigaliojus 1989 m. sausio 10 dienos asociacijų įstatymui, vengrai gavo galimybę burtis į nepriklausomas organizacijas. Praėjus tik pusei metų opozicinės partijos susėdo prie Apskritojo stalo. Išrinkti atstovai 1989 m. birželio 13 d. pradėjo derybas prie Trikampio stalo su Vengrijos socialistinės darbininkų partijos vadais ir organizacijų, susijusių su valdžios aparatu, delegatais. Rugsėjo 18 dienos susitarimu buvo nustatyti pamatiniai santvarkos pokyčiai. Vengrijos Liaudies Respublika tapo Vengrijos Respublika su atnaujinta konstitucija ir daugiapartine politine sistema. Nauja nacionaline švente paskelbta Respublikos diena, švenčiama spalio 23 dieną. Ji primena 1956 metų vengrų antikomunistinės revoliucijos pradžią.
Paskirta laisvų rinkimų data – 1990 m. kovo 23 d. (antrasis turas – balandžio 8 d.). Prieš rinkimus veiklą nutraukė Vengrijos socialistinė darbininkų partija ir buvo įsteigta Vengrijos socialistų partija. Sausio mėnesį dienos šviesą išvydo dokumentai, liudijantys, kad specialiosios tarnybos seka opozicines partijas. Afera „Dunagate“ sukompromitavo postkomunistus.
Demokratinius rinkimus (42,5 % balsų) laimėjo krikščionių demokratų pakraipos Vengrijos demokratinis forumas (MDF), kuriam vadovavo 1956 m. sukilimo dalyvis József Antall. Koalicinę vyriausybę MDF sudarė su Nepriklausoma smulkiųjų ūkininkų partija (FKgP), kuri gavo 11,4 %. balsų, ir su Krikščionių demokratų liaudies partija (KDNP), laimėjusia 5,4 % balsų. Pokomunistinei Vengrijos socialistų partijai atiteko tik 10 procentų balsų.
Gegužės 23 parlamentas paskyrė Antallą premjeru, o rugpjūčio 4 dieną išrinko prezidentą – rašytoją, ilgametį politinį kalinį Árpádą Gönczą.
Vykusi pertvarka buvo pavadinta „derybų revoliucija“, nes jos nepradėjo visuomenės maištas. Pertvarką papildė miestų merų ir savivaldybių rinkimai, kurių pirmas turas vyko 1990 m. rugsėjį, antras – spalį.
Tuo metu Antallo vyriausybė pradėjo ekonomikos reformą. Rinkos ekonomikos ir privatizavimo šalutiniu poveikiu tapo nedarbas, siekiantis 14 % lygį. Kartu mažėjo pajamos ir didėjo nusivylimas. Stipriausiai nusivylimą išreiškė taksistai, kurie pakėlus benzino kainą, 1990 m. spalio 23 d. pradėjo didžiulį protestą. Masinės kelių blokados suparalyžiavo šalį. Vyriausybė įveikė krizę po 5 dienų, pažadėdama protestuojantiems kompensaciją už brangius degalus. Ministras pirmininkas Antall rūpinosi ir vengrais, gyvenančiais už Vengrijos ribų. Jo prakalbos apie tautos vienybę buvo suprantamos kaip bandymas ginčyti Trianono sutartį. Nepaisant to, 1990 lapkritį Vengrija pirmoji iš pokomunistinių šalių buvo priimta į Europos Tarybą.
