Dvidešimtojo amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Baltarusijoje kilo pasipriešinimo sąjūdis, tačiau jis buvo silpnesnis negu kaimyninėse TRRS respublikose. Dėl stiprios rusifikacijos opozicija nebuvo gausi ir nesulaukė stipresnio atgarsio visuomenėje. Komunistų partijoje nebuvo reformų poreikio. Ilgainiui stiprėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje įsisteigęs Baltarusijos liaudies frontas, skelbiantis tautinio atgimimo, suverenumo ir demokratijos idėjas. 1990 m. sausį parlamentas priėmė įstatymą dėl baltarusių kalbos, suteikdamas jai vienintelės oficialiosios kalbos statusą ir taip atimdamas iš BLF esminį postulatą. 1990 m. vasario 25 d. BLF Minsko centre surengė mitingą, kuriame dalyvavo apie 100 000 demonstruotojų.

Nuo kovo iki gegužės vyko Aukščiausiosios Tarybos rinkimai. Opozicijos atstovai skelbė valstybės nepriklausomybės, komunistų partijos monopolijos atsisakymo ir ekonominių reformų šūkius. Panašiai kaip ir tuo metu vykusiuose vietos valdžios rinkimuose komunistai laimėjo daugumą mandatų, tarp laimėtojų buvo ir prezidentu tapsiantis Aliaksandr Lukašenka. Gegužę nauju vyriausybės vadovu buvo išrinktas reformų šalininkas komunistas Viačeslau Kiebič.

Veikiamas emancipacijos nuotaikų, 1990 m. liepos 27 dieną parlamentas priėmė BTSR valstybės suverenumo deklaraciją ir pripažino Baltarusiją neutralia tarptautinės bendruomenės nare. Kartu buvo postuluojama pasilikti sovietų valstybės sudėtyje ir tai kėlė opozicijos pasipriešinimą. Įstatymas, priimtas liepos 28 dieną, įtvirtino daugiapartiškumą. 1991 metais Baltarusija paskelbė nepriklausomybę.