1989 m. gruodžio 29 d. paskutinis komunistinis parlamentas išrinko naują Čekoslovakijos prezidentą – opozicijos lyderį, rašytoją Vaclavą Havelą. Tai buvo lapkričio 17 prasidėjusios „aksominės revoliucijos” efektas. Varšuvos sutarties valstybių kariuomenėms (1968), sužlugdžius viltis, sietas su Prahos pavasariu, čekai ir slovakai du dešimtmečius išliko pasyvūs. Nedaug kas rėmė opozicijos, kurią vienijo „Charta 77”, veiklą. Tik devintojo dešimtmečio antroje pusėje padėtis pradėjo palaipsniui keistis, kūrėsi naujos opozicijos grupės, atsigavo katalikų veikėjų aplinka. Su „Aksomine revoliucija" prasidėjo smurtinis studentų manifestacijų malšinimas. Kelios savaitės streikų ir manifestacijų privertė komunistus pasitraukti.
1990 metai Čekoslovakijos Socialistinei Respublikai prasidėjo ne tik su nauju prezidentu, bet ir su Nacionalinės santarvės vyriausybe, paskirta 1989 gruodžio 10 dieną. Beveik pusę svarbiausių postų ministerijose (10 iš 21) vis dar turėjo Čekoslovakijos komunistų partijos (ČKP) atstovai. Tačiau proporcijos labai greitai pasikeitė. Jau 1990 m. sausį iš ČKP išstojo premjeras Marián Čalfa, o vasarį, „aksominės revoliucijos” metu susikūręs Piliečių forumas (Čekija) ir Visuomenė prieš smurtą (Slovakija) jau sudarė vyriausybės daugumą.
Pagrindinė vyriausybės užduotis buvo surengti laisvus rinkimus. Jų laukiant buvo taikomas kooptacijos (papildymo) mechanizmas, kuris leido išrinkti į ČSR Nacionalinę asamblėją beveik 150 naujų narių. Parlamentas jau sausį balsavo dėl teisės kurti politines partijas ir dėl rinkimų tvarkos. Kovo mėnesį buvo priimti įstatymai, užtikrinantys piliečių laisves, įskaitant susivienijimų, susibūrimų teisę, spaudos laisvę. Sukurti ir ekonominių reformų pagrindai, įvedant visų įmonių nuosavybės formų lygybę. Simbolinę reikšmę turėjo mirties bausmės panaikinimas. Pakeistas valstybinių švenčių kalendorius, gatvėms grąžinti pavadinimai, buvę prieš 1948 metus arba suteikti nauji vietoje pavadinimų su komunizmo didvyrių vardais. Ryškiausias pokyčių ženklas ̶ miesto Zlin istorinio vardo grąžinimas (iki 1989 m. pabaigos jis vadinosi Gottvaldov, ČKP vadovo ir pirmo komunistų prezidento garbei).
Vasarį pasirašyta sovietų kariuomenės išvedimo iš Čekoslovakijos sutartis. Išvedimo procesas baigėsi 1991 m. birželį. Permainų simboliu tapo ir Jono Pauliaus II vizitas (1990 m. balandžio 21-22 d.).
Balandį buvo priimtas politinių kalinių reabilitavimo įstatymas, kuris sudarė galimybę išmokėti kompensacijas. Rudenį pirmą kartą pabandyta atsiskaityti su praeitimi: speciali parlamento komisja siekė išaiškinti policijos žiauraus išpuolio užkulisius (1989 lapkričio 17 d. demonstracijoje). Tada priimtos ir pirmos nuostatos dėl reprivatizacijos, nors šis klausimas dar daug metų kėlė kontroversijas (ypač Bažnyčios turto grąžinimas). Parengti taip pat valstybės įmonių privatizavimo planai, kurie buvo įgyvendinti kitais metais.
Birželio 8 ir 9 vyko pirmieji laisvi rinkimai į dvejus Nacionalinės asamblėjos rūmus ir taip pat į čekų ir slovakų Nacionalinę tarybą. Čekiškoje valstybės dalyje laimėjo Piliečių forumas (daugiau nei pusė balsų), slovakiškoje dalyje ̶ Visuomenė prieš smurtą (trečdalis balsų). Čekoslovakijos premjeru pasiliko Čalfa, o jo gabinetą patetiškai vadinta „tautinio pasiaukojimo vyriausybe”. Tai susiję su ekonominių reformų tikėtina kaina visuomenei. Į koaliciją pateko dauguma parlamento jėgų, įskaitant ČKP, tačiau jau rugsėjį komunistai paliko vyriausybę.
ČKP buvo pašalinta iš vyriausybės spaudžiant visuomenei, kuri ėmė reikalauti, kad komunistai atsiskaitytų už diktatūros dešimtmečius. Stiprias emocijas kėlė saugumo tarnybos reforma ir daugelio buvusios StB pareigūnų palikimas naujose specialiosiose tarnybose. Netilo diskusijos ir dėl ekonomikos reformų. Pakankamai nebloga ekonominė padėtis leido jas atidėti tolesniam laikui ̶ pagrindinių produktų kainų valstybinės kontrolės atsisakyta tik 1991 m. pradžioje. Anksčiau, 1990 lapkritį vyko laisvi savivaldybių rinkimai.
Aštrėjo diskusija apie bendros valstybės ateitį. Jau 1990 m. pradžioje kilo „karas dėl brūkšnio“. Slovakai reikalavo, kad valstybės pavadinimas būtų rašomas su brūkšneliu (Česko-Slovensko), čekai tai suprato kaip norą atsiriboti nuo federacijos. Po nevykusio bandymo rasti kompromisą (skirtinga rašyba abiejose kalbose), priimta rašyti atskirai – Čekijos ir Slovakijos Federacinė Respublika. Įtampa vistiek nesumažėjo ir galutinai buvo priimtas sprendimas padalinti valstybę. Tai įvyko pačioje 1993 metų pradžioje.
Prasidedant 1991 metams Čekoslovakijos gyventojai jau suvokė, kad pokyčių procesas bus ilgas ir labiau komplikuotas negu atrodė apimtiems „aksominės revoliucijos” nuotaikų. Apie tai prezidentas Havelas savo naujametinėje kalboje sakė: „pasirodė, kad praėjusių dešimtmečių paveldas, su kuriuo turime grumtis, yra blogesnis negu apimti pirmųjų laisvės savaičių džiugios nuotaikos manėme ir galėjome numatyti. Kasdien atsiranda naujų problemų, ir kasdien matome, kaip jos viena su kita susijusios, kaip ilgai jas reikės spręsti”.
