Laiko liudininkų pasakojimai

Nuo istorinio proveržio, kai žlugus komunizmui prasidėjo demokratijos ir laisvosios rinkos kūrimo procesai, praėjo kiek daugiau negu 30 metų. Tačiau mes, kaip visuomenė, vis dar neproporcingai mažai žinome apie tuos įvykius. Istoriko požiūriu tai per trumpas laikas pradėti rimtesnius tyrimus, o politologai linkę teigti, kad tai per tolima praeitis ir kad ją turėtų tirti… istorikai. Daugiau sužinoti apie šį laikotarpį nepadeda ir istorijos mokymo vidurinėje mokykloje programų struktūra. XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai numatyti  pačioje istorinio ugdymo ciklo pabaigoje. Todėl dažniausiai mokytojai nespėja išdėstyti tos medžiagos prieš mokiniams baigiant paskutinę mokyklos klasę.

Tų situacijų pasekmės (nes tai įvairūs, vieni nuo kitų nepriklausomi reiškiniai) yra tokios, kad į suaugusiųjų gyvenimą žengia naũjos kar̃tos, kurios neturi – nes dėl savo amžiaus negalėjo turėti – nei asmeninės, biografinės proveržio laiko patirties, nei mokyklinio lygio žinių.

Paradoksalu, bet pasakojimai apie tą „artimą praeitį” – 1989-91 metus  –  daugumai pasiekiami ranka. Apie ją gali papasakoti 50+ kartos žmonės, tėvai ir seneliai, gimę prieš ir tuoj po transformacijos.

Verta pasinaudoti ta proga ir įsiklausyti, ką pasakoja žmonės, asmeniškai patyrę, ką reiškė demokratijos ir laisvosios rinkos proveržis, kuris, kaip ir kiekvienas pokytis, turėjo ir gerųjų ir blogųjų pusių (vienodai svarbių ir įdomių).

Pateikiame atrinktus laiko liudininkų pasakojimus. Su tais žmonėmis mes turėjome malonią galimybę pabendrauti įgyvendindami projektą „1990 / Year One”. Tikimės, kad pasakojimai Jus įkvėps tęsti pokalbius su artimaisiais ir užmegzti naujus.

(…) Aš manau, kad iš to ir kilo dainuojanti revoliucija. Iš nieko kito. Mes ne su ginklu ėjom, o su savo tautiniu žodžiu, su savo tautine kultūra, kaip šviesuliai. Kai Anykščiuose vyko pirmasis mitingas prie Puntuko, ant kurio Kaušpėdas iškėlė vėliavą, tai tą naktį R., L. ir dar kelios mergaitės mes visą naktį dainavo liaudies dainas, kurias mokėjom. Tai buvo toks nesankcionuotas mitingas, niekur neužfiksuotas, bet taip ir likęs mūsų atmintyje kaip pati šviesiausia akimirka.

V., filologė

(…) Ta sausio 13-oji, kaip šiandien prisimenu. Naktis iš sausio 12 į 13 dieną. Buvo šeštadienis į sekmadienį. Anykštėnai turėjo važiuoti budėti sekmadienį, nes buvo savivaldybės pasiskirsčiusios. Aš tada iš Debeikių parvažiavau į Troškūnus, pas mamą savaitgaliui. Visą dieną žiūrėjome televizorių. Man buvo nuojauta, kad reikia važiuoti į Vilnių. Tiesiog reikia važiuoti į Vilnių. Paskambinau savo busimam vyrui, jis buvo Debeikiuose pas savo mamą. Jis buvo tuo metu studentas dar. Sakau: „Važiuojam į Vilnių“. Jis dar sako: „Aš važiuosiu rytoj, ką tik atvažiavau“. Aš jam pasakiau: „Tu kaip nori, bet aš važiuoju. Aš jaučiu, kad reikia važiuoti“. Tada susitikimome Anykščiuose ir maršrutiniu autobusu nuvažiavome į Vilnių. Per visą Vilnių peškomis nuėjome iki Aukščiausiosios Tarybos tuo metu. Ten buvo masė žmonių. Dažnai užeidavo šlapdriba. Nuėjome dar į bendrabutį. Ten sutikau ir draugų. Buvo labai įdomu žiūrėti, kaip studentai ginkluojasi: iš metalinių lovų ištraukė virbus ir kišasi į rankoves. Daug mano vyro Egidijaus draugų buvo savanoriai, kurie ten budėdavo dieną ir naktį. Paskui vėl grįžom prie Aukščiausiosios Tarybos. Iš pradžių vyko įvairiausi koncertai, paskui atėjo pranešimas, kad kareiviai pajudėjo link Karoliniškių. Tuo metu Krašto apsaugos ministras buvo Audrius Butkevičius. Jis bandė sakyti, kad moterys ir vaikai pasitrauktų. Paauglių buvo labai daug. Tokių dvylikamečių, trylikamečių. Jie vieni, ištisos klasės. Visi žmonės sakė, kad niekur neisim ir žmonių netgi ėmė daugėti. Kai Karoliniškėse prasidėjo skerdynės, kitaip nepavadinsi, prie Aukščiausiosios Tarybos matėsi pašvaistės, matėsi salvės. Ateidavo visą laiką pranešimai, Landsbergis į žmones kreipėsi, kad ten yra žuvusių. Pradėjo važiuoti karinės mašinos, bet mes nesitraukėm. Tuo metu pasimečiau su Egidijumi. Minioje vienas kitą pametėme. Prie manęs priėjo moteris ir sako: „Matau, kad jūs čia viena, bet nebijokite, pareisime pas mane“. Aš tokia mažytė, o ji – tokia aukšta. Už rankos vaikščiojome susikibusios. Labai daug išsipasakojome, o paskui vėl atsitiktinai susitikau Egidijų. Visą laiką ėjo pranešimai, kad reikia kraujo. Atvažiavo greitosios mašinos, važaivome duoti kraujo tiems žuvusiems į Santariškes. Tada vėl grįžom prie Aukščiausiosios Tarybos. Buvo tokia „Talino“ parduotuvė. Sėdėjome laiptinėje ir jaunuoliai, kurie tuo pačiu autobusu važiavo iš Anykščių į Vilnių, jie ten grojo gitara. Buvo toks nesvietiškas liūdesys.

 J. pedagogė

(…) Iš tikrųjų, tie žmonės, kurie dar iš šiandien pasako, kad prie ruso buvo geriau, tai kaip taisyklė yra tie asmenys, kurie yra labai ribotų gabumų. Jiems tas laikotarpis buvo geras tuo, kad iš principo tas žmogus savo fiziologinius poreikius tenkindavo ir iš principo jam nieko daugiau nereikėjo. Jis kažkokį minimalų atlyginimą gavo, kažką iš kažko pavogė ir visai pusėtinai gyveno. Inteligentijai, mąstantiems žmonėms gyvenimas sovietinėje sistemoje buvo, jeigu taip palyginti gyvenimą su upe, tai buvo užrūgęs melioracijos griovys, kur vanduo stovi, smirda. Aišku, dirbti buvo labai lengva. Mokyklos planus (tuo metu kopijavimo aparatų nebuvo, reikėjo perrašyti mašinėle) galėjai dešimties metų senumo planą nurašyti ir jis būtų tikęs. Tai buvo visiška visuomenės stagnacija. Antras dalykas, betkokios iniciatyvos buvo gniuždomos. Kai tik pradėjau dirbri, tai buvo 1982 metai, buvau jaunas specialistas, pilnas visokių iniciatyvų. Pats parašiau, pats nupiešiau tokią knygutę, rotoprintu išleido, „Molėtų jarojo saugomi augalai“. Kad būčiau dėl to pagirtas, bet buvau iškviestas į partkomą, buvau vos neišmestas iš darbo: „Kaip tu drįsai?!”, nesuderinęs su Komunistų partijos sekreotrium. Kodėl šitoj knygutėj nėra nei žodžio apie Komunistų partiją, kad įgyvendini TSKP (Tarybų Sąjungos komunistų partija) direktyvas? Jaunimui kai pasakoji, tai niekas netiki, kad galėjo būti iki tokių „marazmų“. Bet taip buvo. Mes taip pat organizavome tokią ekspediciją, suvažiavo mokslininkų. Buvome ir klubą įkūrę, kuris ir dabar egzistuoja, „Medumėlis“, toks retųjų augalų pažinimo. Suorganizavau kaip labai gerą darbą, konferenciją aukščiausio lygio, kažkokioj kaimo mokyklėlėj. Ir vėl po to aš buvau iškviestas į partkomą ir vėl gavau vėlnių, kaip aš čia nesuderinęs su Partkomu. Gal čia tie profesoriai galėjo pamatyti kažkokius negražius dalykus mūsų rajone. Žodžiu, tokie visiški buvo marazmai. Ne veltui inteligentija buvo sąjūdžio lyderiai, nes iniciatyviam žmogui tai buvo baisus gyvenimas. 

S. pedagogas biologas

(…) Tėvai klausydavo radiją, pagrinde galbūt „Vatikano radiją“. 9 valandą vakare, kaip tradicija, tėvai sugula ir pasileidžia radiją. Iš jaunystės atsimenu, kad Lietuvos himną giedodavo per šitą radiją ne visados. Tik per Vasario 16, dar kažkokia proga. Pats aš taipogi klausydavausi radijo. Aš pakankamai daug klausydavausi: ir vokiečių, ir BBC, tiek rusų kalba, tiek lietuviškai, kas būdavo. Aišku, tuo metu būdavo trukdžiai. Reikėdavo pavargti, dėl to, kad tarybinė valdžia turėjo slopinimo ssitemą, ne visada galėdavai klausyti. Iš to radijos klausymo man labiausiai įsiminė, kad kai sprogo Černobilis [Černobilio atominė elektrinė], aš jau iš užsienietiškų radijų žinojau, kas įvyko. Aišku, tarybų Sąjungoje dar niekas nežinojo. Rytą nuėjęs į mokyklą, vienuoliktoje klasėje, matau, kad karinio parengimo mokytojas, rusakalbis toks, karininkas atsargos, lakūnas, vaikšto su radiaciją maruojančiu prietaisu. Aš leidau sau nenueiti į tą pirmą pamoką, priėjau prie jo, sakau: „Ką darote čia?“. Tas bandė kažką sakyti. Sakau: „Aš tai iš BBC sužinojau, ar iš Deutsche Welle, o jūs iš kurios radijos?“. Suradom bendrą kalbą ir davė jis ir man pasiklausyti. Pažiūrėjom, nustatėm, kad radiacinis fonas nėra didelis, tik tai jis padidėja toje vietoje, kur visi mokiniai įeina į mokyklą. Na, tiesiog kojomis prinešė didesnį foną. Radijo buvo klausoma. Turėjau dar tokį dėdę, kuris buvo amžinas radijo klausytojas. Gyveno [jis] smkerdamas Tarybų vladžią, ir buvo paskutinis likęs visose apylinkėse, kuris atsisakė Lenino Ilijičiaus lemputės [buitinė kaitrinė lempa]. Jis turėjo daug vargo nusipirkti elementų, kurios tuo laiku irgi buvo „deficitas“, kad galėtų klausytis [radijo].

S. miškininkas