Į 1990 metus Lenkija įžengė su nauju valstybės pavadinimu ir nauju herbu – buvo sugrąžintas istorinis pavadinimas Lenkijos Respublika (Rzeczpospolita Polska) ir erelis su karūna, kurie simbolizavo nepriklausomybę. Tai buvo pasiekta po daug metų trukusios antikomunistinės opozicijos kovos, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Nepriklausoma savivaldi profesinė sąjunga „Solidarumas‟, įsteigta 1980 metais. Įvedus karinę padėtį „Solidarumo‟ judėjimas buvo delegalizuotas, tačiau išsilaikė pogrindyje. Galiausiai komunistinė valdžia nusprendė pradėti dialogą su dalimi opozicijos. 1989 m. apskritojo stało derybų pasekmė – iš dalies laisvi rinkimai, kurie praskynė kelią tolesniems pokyčiams, įskaitant nekomunistinių pažiūrų premjero Tadeušo Mazovieckio vyriausybės sukūrimą.
Ties 1990 metų slenksčiu vyko ne tik simbolinio pobūdžio permainos. Prasidėjo didelių ekonomikos reformų procesas, kuris į istoriją įėjo „Balcerovičiaus plano‟ pavadinimu (nuo vicepremjero, atsakingo už įstatymų paketo prengimą, pavardės). Planas pagreitino valiutos stabilizaciją, infliacijos apribojimą ir transformaciją rinkos ekonomikos link. Ilgainiui jis leido sukurti sveikus ekonomikos pagrindus, tačiau iš pradžių siejosi su gyvenimo lygio nukritimu, valstybinių įmonių bankrotu, greitu nedarbo didėjimu ir su tuo susijusiomis socialinėmis problemomis. 1990 m. vasarą buvo priimtas valstybinių įmonių privatizavimo įstatymas. Privatizavimas daugeliu atvejų vyko taip, kad buvo likviduojamos įmonės.
Įspūdingiausias 1990 metų pradžios įvykis – vienuoliktasis, ir kaip vėliau paaiškėjo, paskutinis Lenkijos jungtinės darbininkų partijos suvažiavimas. Partiją, kuri dešimtmečius diktatoriškai valdė komunistinę Lenkiją, 1989 m. rudenį ištiko gili krizė. Iš konstitucijos buvo pašalinta formuluotė apie jos „vadovaujantį vaidmenį‟ valstybėje, tūkstančiai žmonių grąžino partinius bilietus, išformuota daug struktūrų. Esant tokiai padėčiai nuspręsta likviduoti partiją. Labai simboliški buvo paskutinio Centro komiteto I sekretoriaus (ir neseniai buvusio premjero) Miečyslavo F. Rakovskio žodžiai: „Vėliavą išnešti!‟. LJDP [le. PZPR] vietoje įkurta nauja partija – LR socialdemokratija [le. Socjaldemokracja RP]. Manyta, kad pavadinimo pakeitimas padės susigrąžinti visuomenės paramą. Taip ir įvyko – 1993 m. rudenį, kartu su nusivylimo sunkiomis reformomis banga, postkomunistai sugrįžo į valdžią.
Tuo tarpu vis dar egzistavo Varšuvos sutartis ir Ekonominės savitarpio pagalbos taryba, jos nustojo veikti tik 1991 metais. Ir tik antroje metų pusėje pradėta tartis dėl sovietų kariuomenės išvedimo iš Lenkijos. Tačiau Lenkija jau vis drąsiau brėžė kelius į besivienijančios Europos pusę. Iš ten buvo pradėjusi eiti specialaus fondo PHARE pagalba. 1990 m. kovą premjeras Mazovieckis Europos Taryboje pasakė svarbią kalbą, deklaruodamas, kad „Europai galime pasiūlyti nemažai‟. Jis turėjo omeny tai, kad valstybės, kurios vaduojasi iš sovietų globos, gali į integracijos procesą įnešti atnaujintą tikėjimą europietiškomis vertybėmis, dėl kurių jos kovojo su komunizmu. Tarptautinėje politikoje vyriausybė turėjo priimti iššūkį – numatomą Vokietijos susivienijimą. Baimintasi dėl galimo Lenkijos vakarinės sienos kvestionavimo.
Lenkijoje Mazovieckio vyriausybė buvo vis dažniau kritikuojama už tai, kad politinės reformos, lyginant su kitomis valstybėmis vyksta per lėtai. Vyriausybėje iki 1990 m. liepos vidaus reikalų ir nacionalinės gynybos ministrai buvo komunistinės pakraipos. Tik balandį buvo panaikinta cenzūra, o tuoj po to – Saugumo tarnyba, kurios vietą užėmė Valstybės apsaugos institucija. Tačiau į ją pateko daug buvusių komunistinio saugumo pareigūnų. Analogiška karo tarnyba apskritai nebuvo reformuojama, 1991 m. pakeistas tik jos pavadinimas. Šie dalykai daug metų kėlė kontroversijas, panašiai kaip ir dažniausiai nepavykę bandymai nubausti komunizmo nusikaltėlius. Teisingumas ir tiesa simboliškai triumfavo 1990 m. balandį, kai Sovietų Sąjunga po dešimtmečius skelbto melo oficialiai patvirtino atsakomybę už žudynes Katynėje.
Svarbiu lūžiu tapo pirmieji laisvi teritorinės savivaldos rinkimai, įvykę 1990 gegužę. Savivalda įgijo plačių kompetencijų ir daugeliu atvejų jomis gerai pasinaudojo. Pasikeitė miestų ir kaimų veidas, o savivaldos reforma visuotinai laikoma viena sėkmingiausių Lenkijos transformacijos istorijoje.
Greitai pasikeitė politinė scena, kūrėsi naujos partijos. Lenkai palaipsniui ėmė priprasti prie naujų, dažnai aštrių politinių ginčų. Emocijos virė, pavyzdžiui, dėl sprendimo sugrąžinti tikybos pamokas į mokyklas. Pagrindiniu debatų objektu ilgainiui tapo pokyčių „pagreitinimo‟ šūkis, kurį paskelbė „Solidarumo‟ lyderio Lecho Valensos šalininkų stovykla. Problemą sudarė faktas, kad prezidento, kuriam priklausė daug kompetencijų, pareigas ėjo paskutinis komunizmo diktatorius Voiciechas Jaruzelskis, o iki jo kadencijos pabaigos buvo likę dar daug metų. Galiausiai Jaruzelskis, praradęs norą toliau kovoti, atsisakė pareigų, o tai sudarė galimybę paskelbti visuotinius prezidento rinkimus.
Šalia Valensos rinkimuose startavo premjeras Mazovieckis, ginantis savo atsargių pokyčių viziją su šūkiu „skubėk lėtai”. Atrodė, kad būtent jis bus pagrindinis „Solidarumo” lyderio varžovas, tačiau netikėtai į antrąjį turą pateko niekam nežinomas emigrantas Stanislavas Tyminskis. Tai atskleidė lenkų nuovargio ir nusivylimo mastą, o premjerą paskatino atsistatydinti.
Antrąjį turą laimėjo Valensa, 1990 m. gruodį jis pradėjo eiti prezidento pareigas. Tuo pat metu savo darbą užbaigė Lenkijos emigracinė valdžia, nepertraukiamai veikusi nuo 1939 metų. Paskutinis prezidentas išeivijoje Ryšardas Kačorovskis Varšuvos Karalių rūmuose iškilmingai perdavė Respublikos insignijas Lechui Valensai. Užsidarė vienas Lenkijos istorijos skyrius, o atsivėrė naujas, pažymėtas pirmais laisvais parlamento rinkimais (1991), Rusijos kariuomenės išvedimu (1993), įstojimu į NATO (1999) ir Europos Sąjungą (2004).
