Łukasz Kamiński

1990 – pirmieji metai

Mūsų prisiminimuose apie komunizmo žlugimą dominuoja 1989 metų įvykiai. Prisimename Lenkijos apskritąjį stalą, Baltijos kelią, Berlyno sienos griūtį ar aksominę Čekoslovakijos revoliuciją. Tačiau daug svarbių įvykių buvo sekančiais metais. Būtent 1990 metais gimė tokia Europa, kokią pažįstame dabar.

Neabejotinai, 1989 metai laikytini lūžio metais, savotiškais „annus mirabilis”, bet kartu verta atsiminti, kad ne iš karto buvo suvoktas vykstančių pokyčių mastas ir pasekmės. Lapkričio 18 dieną, praėjus ne daug daugiau negu savaitei po Berlyno sienos griūties, neformaliame susitikime susirinko Europos Taryba. Europos Bendrijas sudarančių valstybių (Europos Sąjungos pirmtakės)  vadovai, viena vertus, deklaravo norą paremti demokratinius pokyčius rytinėje žemyno dalyje, bet, antra vertus,  patvirtino „esančių aljansų ir sienų” stabilumą. Aiškiai buvo daroma prielaida, kad kažkokiu sureformuotu pavidalu rytų blokas egzistuos toliau. Panašiai ir dviejų supervalstybių vadovai Džordžas V. Bušas ir Michailas Gorbačiovas (George W. Bush ir Michail Gorbačiov), susitikę 1989 m. gruodžio pradžioje Maltoje, svarstė, pavyzdžiui, ar geru įtampos mažinimo simboliu taptų olimpinės žaidynės 2004 metais, jeigu jas bendrai organizuotų … abi Vokietijos.

Slaptieji  dokumentai ir pirmieji rinkimai

1990 metų pradžioje Vokietijos Demokratinės Respublikos komunistinė valdžia ir opozicija susirinko prie apskritojo stało. Vienas svarbiausių aptariamų klausimų buvo visagalės politinės policijos Štazi (Stasi) ir jos sukauptų duomenų problema. Sausio 15 dieną pagrindinės opozicinės organizacijos „Naujasis forumas‟ kvietimu tūkstančiai žmonių atvyko užimti Valstybės saugumo ministerijos pastato Berlyne. Kiek anksčiau buvo okupuotos Štazi buveinės kituose miestuose ir galutinai slaptieji dokumentai buvo paviešinti. Kitose valstybėse šis procesas truko žymiai ilgiau ir nebuvo apsieita be karštų ginčų. Pirmos institucijos, užsiimančios komunistinio saugumo aparato dokumentų viešinimu atsirado tik dešimtnečio pabaigoje.

Po kelių dienų Sofijoje buvo areštuotas neseniai nuverstas Bulgarijos diktatorius Teodoras Živkovas. Jis buvo kaltinamas daugeliu nusikaltimų, tačiau greitai įkalinimas buvo pakeistas namų areštu, o kelis kartus atnaujinami teismo procesai baigėsi 1996 metais jo išteisinimu. Živkovo byla simbolizuoja viso regiono teisinių atsiskaitymų su komunizmu likimą – nepaisant įsižiebusios vilties, kad bus įvykdytas teisingumas, dauguma komunizmo nusikaltėlių išvengė bausmės, o partijos vadovai (išskyrus Rytų Vokietijos SED trumpalaikį lyderį Egoną Krencą) niekada nebuvo pasodinti į kalėjimą.

Vis dėlto tuo metu įvairiose valstybėse vyko ilgus dešimtmečius laukti laisvi rinkimai.  Rinkimų serija prasidėjo kovo 18 dieną VDR, po savaitės – Vengrijoje, gegužės 20 dieną –  Rumunijoje, o birželio 8 ir 9 – Čekoslovakijoje.  Kitą dieną buvo rinkimai Bulgarijoje. Įdomu, kad Lenkija, kuri pradėjo permainas Rytų Europoje, laisvų rinkimų turėjo laukti net iki 1991 metų rudens (1990 įvyko savivaldybių ir prezidento rinkimai).

Rinkimų kampanijos, kurias vis dar lydėjo vilties ir entuziazmo nuotaika, išeinančioms iš komunizmo visuomenėms leido pajusti būsimų politinių konfliktų kvapą. Nuvylė patys rinkimai, ypač Bulgarijoje ir Rumunijoje, kur valdžioje išliko buvę komunistai. Bukarešte policijos ir specialiai atvežtų kalnakasių (birželio 14-15 d., vadinamoji mineriada) brutaliai malšinamas antikomunistinis protestas pareikalavo mirtinų aukų. Tie įvykiai pranašavo stiprius visuomeninius konfliktus, transformacijos metu vyksiančius daugelyje valstybių.

Čekoslovakijoje rinkimus laimėjo dvi organizacijos, susikūrusios karštomis 1989 m. lapkričio dienomis – čekų „Piliečių forumas‟ ir slovakų „Visuomenė prieš prievartą‟. Nors buvo bandoma reformuoti bendrą valstybę ir didinti abiejų jos narių savarankiškumą, nedelsiant prasidėjo „aksominių skyrybų” procesas, kuris baigėsi 1993 m. sausio 1 dieną Čekijos Respublikos ir Slovakijos Respublikos atsiradimu.

Sunkios reformos ir Europos siekiai

Lenkija, kuri laikui bėgant nustojo pirmauti politinėse reformose, 1990 m. pradžioje buvo sustiprinusi savo kaip ekonominių permainų lyderės poziciją. Taip įvyko dėl įstatymų paketo, populiariai vadinamo nuo tuometinio vicepremjero pavardės „Balcerovičiaus planu‟. Be tolesnio rinkos ekonomikos kūrimo ir valiutos stabilizavimo ši reforma sudarė galimybę bankrutuoti valstybinėms įmonėms. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos – tie pokyčiai padėjo ekonomikai atsigauti, o iš trumpalaikės perspektyvos buvo matoma visų pirma visuomenės sumokėta kaina. Ryškiausiai pastebėtas nedarbas, kuris per metus iš 0,3% išaugo iki 6,5%, ir paskui kasmet didėjo. Sumažėjo bendrasis vidaus produktas, nutrūko eksportas buvusiame rytų bloke.

Panašūs reiškiniai pirmoje dešimtojo dešimtmečio pusėje daugiau ar mažiau vyko visose regiono šalyse. Perėjimas iš centralizuotos planinės ekonomikos į laisvos rinkos ekonomiką daugiausia kainavo visuomenėms.  Atrodė, kad atgaivinti ekonomiką gali privatizacija, kuri anksčiausiai (1999 sausį) pradėta Vengrijoje. Bet pasirodė, kad ir šiame procese gausu piktnaudžiavimo ir korupcijos, kad ekonominiai sunkumai didina žmonių nepasitenkinimą.

Populiarus 1990 metų šūkis buvo „grįžimas į Europą‟. Nepriklausomai nuo ginčo, ar vidurio ir rytinė žemyno dalis kada nors buvo iš jo išėjusi, taip buvo reiškiamas noras įsijungti į jau dešimtmečius vykstantį ekonominės ir politinės integracijos procesą. Vienas pirmųjų šitokį postulatą atvirai suformulavo Lenkijos premjeras Tadeušas Mazovieckis. Europos Tarybos posėdyje 1990 metų sausį jis pasakė: „Galbūt grįžimas į Europą – per silpnas apibrėžimas […] Veikiau reikia kalbėti apie Europos atgimimą‟, kartu pareikšdamas viso regiono vardu, kad  „Europai galime pasiūlyti nemažai. […] Žinome europietiškumo ir europietiškos normos, kurią dabar Europos gyventojai paveldi, nemokėdami net paveldėjimo mokesčio, kainą. […] Taigi, mes įnešame į Europą savo tikėjimą Europa.‟

Atvirai reiškiant proeuropietiškus siekius, pradėjo žlugti Varšuvos sutarties ir Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos šalių bendradarbiavimas. Šios organizacijos formaliai nustojo veikti 1991 metų viduryje.

Tačiau kelias į suvienytą Europą nebuvo trumpas. Pirma Vidurio Rytų Europos valstybių grupė įstojo į Europos Sąjungą 2004 metais, antra – 2007-aisiais. Mažiau laiko reikėjo stojant į NATO (Čekija, Lenkija ir Vengrija tai padarė 1999 m.). Europos integracijos procesas reikalavo įvykdyti daug sąlygų, pradedant rinkos ekonomikos ir veikiančios demokratijos kūrimu, baigiant daugybe teisės pakeitimų.

Daug daugiau laiko užėmė komunizmo suformuoto mentaliteto pakeitimas ir pilietinės visuomenės sukūrimas. Tam tikra prasme šis procesas tęsiasi iki šiol.

 Kelias į nepriklausomybę

1990 m. kovo 11 dieną Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė nepriklausomybės atkūrimo aktą, deklaruodama, kad atstato nepriklausomybę, prarastą 1940 metais, Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą. Gegužės pradžioje panašų žingsnį žengė Latvija, o 1991 m. sausį – Estija. Sovietinė valdžia nepritarė tiems veiksmams, 1991 m. sausį ji siekė įvykdyti perversmą Vilniuje (žuvo 14 žmonių) ir Rygoje (6 aukos). 1991 m. kovą surengtame referendume trys tautos patvirtino savo ryžtingą valią atgauti nepriklausomybę.

Vykstantį TSRS irimą norėjo nutraukti pučistai, kurie 1991 m. rugpjūtį trumpam buvo perėmę valdžią Maskvoje. Paradoksaliai jų nesėkmingi veiksmai  sukėlė priešingą efektą, nes pagreitino dezintegracijos procesą. Nepriklausomybę paskelbė Baltarusija ir Ukraina. Neilgai trukus Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o jomis pasekė kitos valstybės. 1991 m. gruodžio pabaigoje Sovietų Sąjunga nustojo egzistuoti. Be tipiškų problemų, kurias sukėlė politinės ir ekonominės reformos, Baltijos šalys, ypač Latvija ir Estija, susidūrė su nauju iššūkiu – gausia rusų tautine mažuma, kuri buvo suplūdusi į šias šalis per pusę amžiaus trukusią okupaciją.

Daug dramatiškesnis už TSRS žlugimą buvo Jugoslavijos iširimas. Nors Jugoslavija buvo sukūrusi savo komunizmo tipą ir nuo 1948 nebuvo sovietinio bloko dalimi, sistemos krizė prasidėjo panašiu laiku.  Krizė stiprėjo dėl įtampos tarp valstybę sudarančių tautų, konfliktai buvo malšinami, kol režimas buvo stiprus. Slovėnijoje ir Kroatijoje 1990 m. pavasarį vykusius rinkimus laimėjo naujai susikūrusios nekomunistinės politinės partijos. Gruodį aiški dauguma slovėnų referendume pasisakė už nepriklausomybės paskelbimą. Abi šalys tai įvykdė 1991 birželį. Atsakas į abiejų respublikų nepriklausomybės paskelbimą buvo Jugoslavijos armijos, kurią kontroliavo serbai, ataka. Prasidėjo ilgametis kruvinas konfliktas. Įnirtingos kovos vyko ne tik  Kroatijoje, bet taip pat Bosnijoje ir Hercegovinoje. Jugoslavijos teritorijoje vykęs karas pareikalavo daugybės kovotojų aukų ir nusinešė daug civilių gyventojų gyvybių.

Vokietijos susivienijimas

Griuvus Berlyno mūrui per pirmas savaites atrodė, kad Vokietijos susivienijimo kelias bus ilgas. Pagrindiniai vadovai atsargiai reiškė nuomones, bijodami, kad skubėjimas demokratizuojant Vidurio Rytų Europą bei šildant Rytų ir Vakarų santykius gali turėti neigiamų pasekmių. Vis dėlto permainų greitis atskirose šalyse, visiškas Rytų Vokietijos komunistų reikšmės sumenkėjimas ir Sovietų Sąjungos silpnumas sudarė galimybę pagreitinti susivienijimo procesą. Buvo ir vienareikšmiškai išreikšta pačių rytų vokiečių valia – „Aljansas Vokietijai‟, susibūręs prie CDU, su vienijimosi šūkiu laimėjo beveik pusę balsų kovo mėnesį vykusiuose rinkimuose.

Pokarinių okupacinių zonų pagrindu sukurtų dviejų Vokietijų  sujungimui reikėjo dar keturių aljanso valstybių leidimo. 1990 gegužę prasidėjo derybos „du plius keturi‟ formatu: viena šalis – Vokietijos Demokratinė Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika, antra šalis: Prancūzija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga. Derybos pasibaigė rugsėjį pasirašytu susitarimu, pagal kurį Vokietija pripažino esančias sienas, įsipareigojo sumažinti armiją, atsisakyti kai kurių rūšių ginklų, gaudama už tai visišką suverenitetą.

Susivienijimas įvyko 1990 spalio 3 dieną ir sukėlė panašų entuziazmą kaip Berlyno sienos griūtis. Tačiau praktiškai jis atrodė taip, tarsi VFR būtų įsiurbusi silpnesnę partnerę. Be to, nepaisant didelių Vakarų investicijų, gyvenimo lygis rytų dalyje niekada neatitiko vakarų dalies lygio.  Didėjantis nusivylimas ir buvimo antrarūšiais piliečiais jausmas  kėlė stiprią VDR nostalgiją (vadinamąją „ostalgiją”, vok. Osten – rytai). Panašus reiškinys – sentimentas stabiliems komunizmo laikams – buvo jaučiamas dešimtajame dešimtmetyje visose buvusio sovietų bloko šalyse. Vokietijoje jis buvo stipriausias ir ilgiausias, neišnykęs net ir dabar.

Laisvė

1990 metų vasarį Vroclave pradėjo veikti pirmoji privati televizija „Echo”. Jau 1989-aisiais legaliai ėjo laikraštis „Gazeta Wyborcza” ir savaitraštis „Tygodnik Solidarność”. Greitai atsirado nepriklausomos radijo stotys, o 1990 balandį buvo panaikinta cenzūra. Laisva žiniasklaida suklestėjo visame regione. Po kelerių metų JAV pradėjo uždarinėti nacionalines Laisvosios Europos radijo redakcijas, kurios kelis dešimtmečius visuomenėms už geležinės uždangos perduodavo necenzūruotą informaciją. Buvo nuspręsta, kad jos jau nebereikalingos.

Panašūs dalykai kaip žiniasklaidoje, vyko kultūroje ir moksle. Pasibaigus cenzūrai ir ideologiškai primestoms temoms, atsivėrė kūrybos ir tyrinėjimų laisvė. Knygynuose pasirodė anksčiau uždraustos knygos, tarp jų ir išeivijos kūrėjų publikacijos. Ne tik Čekoslovakijoje, bet ir kitose šalyse teatrai statė garsaus rašytojo, ilgamečio disidento ir politinio kalinio Vaclavo Havelo pjeses, o jam pačiam staiga teko atlikti netikėtą  – valstybės prezidento – ­ vaidmenį.  Gana greitai pasirodė, kad kultūros ir medijų žmonėms reikia susigrumti su naujais iššūkiais, visų pirma su  visuotine komercializacija.

Komunistinę priespaudą simbolizavo slaptoji policija, sukurta remiantis sovietiniais pavyzdžiais. Pirmiausia, jau 1989 metais, buvo panaikinta Rumunijos Securitate, 1990 metų vasarį nustojo veikti Čekoslovakijos Státní bezpečnost, o paskui ir kitų šalių panašios institucijos. Daug buvusiųjų pareigūnų tęsė darbą naujose struktūrose, dėl to vėliau kilo daug kontroversijų, panašiai kaip ir problemų dėl buvusiųjų slaptųjų bendradarbių paviešinimo. Lygia greta vyko teisėsaugos ir kitų institucijų reformos, siekiant jas pritaikyti prie teisinės valstybės reikalavimų.

 1990 metais pasikeitė ir viešoji erdvė. Dingo daug komunizmo simbolių, paminklų, gatvių pavadinimų. Šis procesas vis dar nėra užbaigtas, su juo susijusios problemos sugrįžta ir šiandien. Kaip pavyzdį galima paminėti neseniai vykusį ginčą dėl Prahoje pastatyto sovietų maršalo Ivano Konievo paminklo nukėlimo.

1990 m. gruodžio 11 d. Tiranos gyventojų minia nugriovė miesto centre stovėjusį diktatoriaus Envero Hodžos paminklą. Po to per kelias savaites sugriuvo žiauriausia Europoje komunistinė sistema. Ankstesnių represijų mastas, nepriklausomo elito sunaikinimas ir daug metų trukusi Albanijos izoliacija lėmė, kad iki šiol Albanija jaučia sunkiausią komunistinio paveldo naštą.

*

1990 metais paaiškėjo, kad ankstesnių mėnesių įvykių pasekmės bus daug gilesnės negu anksčiau manyta. Antra vertus, Vidurio Rytų Europos gyventojai palaipsniui pradėjo suvokti, kad komunistinės sistemos griūtis jiems paliko daug iššūkių, kuriuos reikės įveikti artimiausiais metais.

Apie tai prezidentas Václav Havel savo naujametinėje kalboje sakė: „pasirodė, kad praėjusių dešimtmečių paveldas, su kuriuo turime grumtis, yra blogesnis negu apimti pirmųjų laisvės savaičių džiugios nuotaikos  manėme ir galėjome numatyti. Kasdien atsiranda naujų problemų, ir kasdien matome, kaip jos viena su kita susijusios, kaip ilgai jas reikės spręsti ir kaip sunku nustatyti, kokia eile tai daryti. Žinojome, kad namas, kurį paveldėjome, nėra geriausios būklės: kai kur atsilupęs tinkas, įtartinai atrodė stogas, o kur dar kitos abejotinos vietos. Metus prie jo padirbėję patyrėme šoką, nes vamzdžiai jau surūdiję, perdangų sijos supuvusios, elektros instaliacijos būklė katastrofiška, o perstatymas, kurį planavome, kuriuo džiaugėmės, truks ilgiau ir kainuos brangiau nei iš pradžių manėme. Suvokiame, kad tai, kas prieš metus mums atrodė kaip nuskurdęs namas, iš tikrųjų yra griuvėsis”.

Laimei, šiandien, po trisdešimt metų, galime drąsiai tvirtinti, kad nepaisant visų sunkumų ir nesėkmių, atstatymas pavyko. Mūsų namai nėra idealūs, matome daug taisytinų dalykų, bet tik nuo mūsų priklauso, kaip jie atrodys ateityje.

Tekstas sukurtas dalyvaujant projekte „1990 / Year One. The democratic transformation in former Eastern Bloc countries”, vykdomame Fondo „Krzyżowa” Europos susitarimui pagal programą „Europa piliečiams – Europos atminimas“, subsidijuojamame Europos Komisijos.